Kauno tarptautinio alternatyvios muzikos festivalio „Anitpop’s“ programą šiemet papildė VDU klubų salėje surengta tapybos, grafikos ir fotografijos paroda bei ten pat vykę trys paskaitų vakarai. Apie festivalį, muziką ir su ja susijusią pasaulėžiūrą kalbėjomės su festivalio organizatoriumi, VDU Menų fakulteto pirmakursiu Aleksu Ivanovu (Alexu)

Kokia festivalio „Antipop’s“ idėja? Kaip galima atskirti „popsą“ nuo „antipopso“?

„Popso“ sampratos yra dvi: vakarietiška ir vietinė. Vakarietiška populiarios muzikos samprata yra plati – ji apima ir „Motorhead“ (sunkiojo metalo muzikos grupė iš Didžiosios Britanijos – red. past.), ir Madonną . Mūsų požiūriu, „popsu“ vadinama tai, kas rodoma per televiziją, propaguojama ir „pučiama“. Visiems aišku, kad tai yra „piaras“, kuriuo vaikams ir kitiems geriems žmonėms „įduriama“ į smegenis, kad problemų lyg ir nėra. Visas audras reikia nuraminti dabar, kad niekas nieko nepastebėtų. Rokas yra nenaudingas todėl, kad jis dažniausiai atkreipia dėmesį į problemas. Pavyzdžiui, pankrokas yra labai užaštrinta, politizuota muzika. Festivalio idėja yra propaguoti   – tiek, kiek mes savo jėgomis galime – roko muziką bei su ja susijusias kitas muzikos kryptis. Tačiau, šiuo atveju, išgarsėjimo siekiama kitais būdais – bandant žmones sudomint muzika, o ne skandalais. Tada viskas vyksta natūraliai, viskas pasiekiama talentu, o ne vadybininko dėka. Ši idėja gimė prieš aštuonerius metus. 

Kodėl šiemet į festivalio programą buvo įtrauktos ir paskaitos?

 Į roko muziką ir su ja susijusį gyvenimo būdą bandoma pažiūrėti ir akademiškai, nes yra daug apie tai nieko negirdėjusių žmonių. Pavyzdžiui, žmogus, kuris klauso grandžą (angl. „grunge” – alternatyviosios muzikos kryptis, susiformavusi devintuoju dešimtmečiu JAV, Sietlo mieste – red. past.), nieko nežinos apie gotiką (roko muzikos pakraipa, atsiradusi Didžiojoje Britanijoje aštuntajame dešimtmetyje ir tapusi tam tikrų pažiūrų ir estetikos vienijamos subkultūros pradžia – red. past.). Taip pat paskaitas rengiam norėdami padėti suprasti, kad kitokia muzika irgi kažką reiškia, kažką įdomaus pasako.

O kokia iš subkultūrų, susijusių su muzika, artimiausia tau pačiam?

Buvau grupės „Preservative Factory” vokalistas. Tai buvo „pankūcha“, tačiau ši grupė jau iširusi. Bet man vienodai patinka džiazas kaip ir „pankūcha“. Taip pat patinka bliuzas, fankas (JAV afroamerikiečių muzikantų septintuoju dešimtmečiu sukurta muzikos kryptis, kurioje susiliejo daugelis kitų šios etninės grupės muzikinių stilių – red. past.) – mano manymu, visur yra savų pranašumų. Man atrodo gerai, kad yra įvairios muzikos ir įvairių krypčių. Nors, mano manymu, ne viską, ką mes klausom, ar kas yra grojama, galima pavadinti muzika. Pavyzdžiui, avangardas vieniems yra muzika, garsų sintezė, kitiems – visiška kakofonija. Skirtingos muzikinės kultūros dabar artėja viena prie kitos. Panašiai kaip dailėje – stiliai maišosi, iš to gaunasi kažkas nauja. Tai yra natūralu ir taip turi būti.

Kaip apibūdintum pažiūras, kuriomis remiasi pankų judėjimas?

 Žinoma, pirmiausia šauna į galvą anarchizmas. Bet tą anarchizmą visi supranta savaip. Paprastas žmogus, kuris nežino, kas yra anarchija, galvoja, kad anarchistai – tai krūva žmonių, kurie viską aplinkui daužo ir laužo. Tačiau anarchijos reikšmė yra kitokia. Pavyzdžiui, pankų grupuotę, kaip vienminčių žmonių būrį, sieja nuostata: nedaryk niekam blogo ir gyvenk... ir duok kitiems gyventi. Aišku, tai mano asmeninė nuomonė. Gal galėtum papasakoti ką nors įdomaus iš asmeninės patirties, susijusios su muzikavimu? Stovėjimas scenoje – tai pirmiausiai adrenalinas. Aišku, tai ne tas pats, kaip šokti iš lėktuvo su parašiutu... ar be jo, bet kažkokio panašumo esama. Kitiems žmonėms tai kaip narkotikas, už kurio jie „užsikabina“ ir negali sustoti. Jei niekas jų neklauso, jie tai priima kaip asmeninį fiasko.

Baigiant mūsų pokalbį, būtų įdomu sužinoti, koks festivalis „Antipop’s“ bus ateityje?

Esame didžiausi iš Europoje vykstančių klubinių festivalių, be to, renginys kasmet tampa vis sudėtingesnis. Akademinė festivalio dalis taip pat plėsis – kitais metais gal jau turėsim ir kitus lektorius, viskas gal atrodys visai kitaip. Žmonėms reikia nešti šviesą, kad nebūtų galvojama, jog rokas yra visiška tamsa. Jeigu žmogus yra išsilavinęs, jis tuo pačiu yra sąmoningesnis ir kaip pilietis, ir kaip asmenybė.

Universitas Vytauti Magni