Norisi greičiau plėšyti kalendoriaus lapelius
Neseniai radijo stotis priminė šią dainą. Nežinau, kokios galios ji turi kiekvienam iš jūsų, bet mane ji įkvėpė pamąstyti, kaip galėčiau paskubinti vasario dienas bėgti greičiau ir užleisti vietas nuostabiam, kvepiančiam, žydinčiam pavasariui.
Pamažu tirpsta sniego seniai, o miesto gatvės ir skersgatviai jau ruošiasi būti džiuginami saulės spindulių. Jaučiu, kaip aplinkiniai laukia spalvų, kvapų ir jausmų, kuriuos atneša pavasario metas.
Ir ką gi pavasaris turi tokio stebuklingo, kas verčia praeivius šyptelti vieni kitiems, kas padaro juos malonesnius, kas nuteikia žvelgti į viską paprasčiau, kas pradžiugina širdis ir sielas?
Pavasario žavesys
Tai atbundanti gamta, besikalantys iš po kietos ir, rodos, dar šaltos žemės žolynai, sprogstantys krūmų pumpurėliai, pargrįžtantys paukščiai – viskas, kas simbolizuoja pradžių pradžią. Gamtoje ir žmogaus gyvenime galime rasti daugybę paralelių, įvairių sąsajų. Juk nieko gamtoje, kaip ir gyvenime, nebūna be reikalo. Viskas turi priežastis (mažesnes, didesnes, aiškias ir nesuprantamas).
Gali būti, kad pavasario atėjimas įrodo mums, jog esame galingi ir panorėję galime pabusti iš gūdžios žiemos tingulio. Pražystančios mėlynakės žibuoklės tikina, kad pasaulis nuostabus. Sunkiai iš įšalo besivaduojantys žolynai įrodo, kad sukaupę drąsos ir lydimi valios esame pajėgūs pramušti ledo grandines, kaustančias mus. Imigruojantys sparnuočiai savo giesmėmis tarsi čiulba, jog turime gyventi ten, kur namai, ir daryti tai, ką sako širdis.
Gali būti, kad šie pavasario komponentai turi tą žavesį, kuris čia ir dabar priverčia mus tikėti, kad visko, ko norime, galime pasiekti, kad gyvenimas yra gražus, kad net ir mes galime padaryti nors ir mažus, bet stebuklus: pavyzdžiui, priversti nusišypsoti šalia esantį ar atkakliai siekti svajonių išsipildymo.
