Šį ketvirtadienį lietuvių tauta švęs 20-ąsias Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metines. Lygiai prieš dvidešimtmetį, tai yra 1990 m. kovo 11 d., Lietuvos Respublikos (LR) Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, kuriame rašoma, kad atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė. Akte remiamasi 1918 m. vasario 16 d. pasirašytu Lietuvos nepriklausomybės aktu, kurio teisinės galios niekada nesustojo. Aktą pasirašė LR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis ir Tarybos nariai.
Taip, Lietuvai tai džiugi šventė - juk tauta pasiskelbė esanti laisva ir nebepriklausanti svetimai valstybei, ji nusipjovė marionetines virves, tauta niekam nebebuvo atskaitinga! Tik sau ir savo sąžinei.
O ar Tau, lietuvi, nepriklausomybė kažką reiškia? Kaip manai, ar užtenka turėti ir gyventi laisvėje? Ar reikia ją puoselėti, ar tiesiog jos egzistavimas yra pakankama sąlyga jaustis pilnavertišku piliečiu ir žmogumi?
Iš praeities trumpam šoktelkime į nūdieną. Apsidairykime aplink ir bandykime surasti jaunuolį, kuris didžiuotųsi būdamas lietuviu. Dažnai jaunimo tarpe patriotiškumas vaizduojamas kaip gėdos ar patyčių objektas. Neabejoju: visuomenė yra susiskaldžiusi, svetima ir linkusi priešiškai nusiteikti pati prieš save. Kodėl susvetimėjome? Gal dėl to, jog nebeliko bendro priešo, nebeliko bendrų tikslų ir priemonių, kaip pasiekti aukščiausiąjį gėrį - Laisvę. Nebeliko siūlo, rišančio tautą. Galbūt...
Kartais naivumas ir tikėjimas yra pražūtingi. Tačiau aš manau, kad nesame tokie beviltiški, ir už mūsų abejingumo tautai ir valstybei slypi noras kūrenti ir puoselėti tautiškumo, meilės ir laisvės liepsną, kurią taip sunkiai mūsų seneliai užžiebė prieš 20 metų.
Juk lietuviai – vieningi. Svarbiausia žinoti, kad tik nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, kokia bus Lietuvos, jos vaikų ir mūsų ateitis. Pabandykime suprasti, jog laisvė - tai ne aukščiausias laiptas tobulumo ir bendro gėrio link.
