Inga Lebrikaitė
Senas kaip pats pasaulis, iš žemės užgimęs, tarsi eliksyras moteris paverčiantis gražuolėmis, o vyrus – kompanijos šaunuoliais. Senelių statinaitėse užraugtas, gamyklose idant upė tekantis, visame pasaulyje gomuriu gardžiai slystantis. Laužantis kalbų, kultūrų ir įsitikinimų barjerus ir gaminamas visur, kur tik galima rasti grūdų, apynių, vandens ir mielių. Taip daugelyje šalių pristatomas senas tradicijas išsaugojęs ir iki pat šių dienų tebemėgiamas gėrimas.
Skysta duona civilizacijos lopšyje
Egzistuoja keletas hipotezių apie alaus kilmę ir paplitimą pasaulyje. Vienos iš jų teigia, kad toks gėrimas savaime atsirado žemdirbystę puoselėjusiose tautose, kitos – kad jis buvo sukurtas palaipsniui, vis tobulinant receptą. Viena aišku, kad alus susijęs su žemdirbyste, o jo amžius skaičiuojamas tūkstantmečiais. Pirmosios žinios apie šį gėrimą iki mūsų laikų atkeliavo iš civilacijos lopšiu laikytos Mesopotamijos ir Egipto. Tuo metu šumerai ir babiloniečiai gamino savotišką skystą duoną, kurią vadino sikaru. Jis buvo daromas iš sudaigintų javų sėklų, kurias sutrindavo į miltus ir formuodavo mažus kepaliukus, o pastaruosius vėliau kepdavo. Tada tie kepaliukai būdavo sutrupinami ir užmerkiami moliniuose puoduose su vandeniu bei paliekami savaitei, kad išrūgtų. Toks gėrimas buvo itin maistingas ir tirštas. Aptinkama įrodymų, kad alų gamino ir senovės kinai bei actekai. Pastarieji grūdus sukramtydavo ir išspjaudavo į rauginimo katilą. Egipte alų atrado graikai, o jų padedami šį gėrimą pažino romėnai.
Aludariai, apsivilkę vienuolių abitus
Tarpininkaujant keltams, iš Pietų Europos alus pasklido ir į šiaurėje esančias šalis. Nuo V amžiaus, kai visoje Europoje stipriai išplito ir sustiprėjo vienuolynai, kartu su jais kūrėsi ir alaus daryklos. Juose vienuoliai alų gamindavo ne tik savo reikmėms, bet ir aplinkinėms gyvenvietėms. Tuo laiku vienuoliai turėjo savotišką privilegiją: per dieną jie galėdavo išgerti kelis litrus šio gėrimėlio, o Bažnyčia alų vertino ir globojo. Nemažai jos šventųjų laikyti aludarių saugotojais.
Viduramžiais gerėjo alaus kokybė
Viduramžiais alų imta vartoti vis gausiau. Taip pat daugėjo ir vietų, kur buvo galima jo įsigyti. Šiuo laikotarpiu iškilo ir sustiprėjo atskiri regionai, kuriuose gyventojai vertėsi šio gėrimo gamyba. Alui plintant, gerėjo ir jo kokybė, atsirado vis naujų rūšių, tačiau jį gabenti būdavo gana sudėtinga, nes vežimais vežamos sunkios alaus statinės kartais išmušdavo dugnus ir skystis išsiliedavo ant žemės. Dėl šios priežasties šis gėrimas arba gamintas vietinių apylinkių gyventojams, arba alaus daryklos statytos prie vandens telkinių, kad būtų galima statines gabenti valtimis, plaustais ar burlaiviais.
Pilzene netikėtai atrastas šviesus alus
1774 metais Džeimso Vato išrastas garo variklis smarkiai palengvino aludarių amatą - anglai jį pirmieji panaudojo salyklui (sudaiginti grūdai – aut. past.) sumalti ir vandeniui pumpuoti. Tuo metu gamintas tik tamsus arba raudonai rudas alus ir jokios naujovės nepadėjo pakeisti jo spalvos. Taip pat itin sunku buvo išgauti norimą gėrimo stiprumą bei temperatūrą. Netikėtai 1842 metais Austrijos-Vengrijos imperijoje Pilzeno mieste Bohemijoje aludaris Josefas Grolis užraugė alų, kuris dėl visiško atsitiktinumo išėjo šviesus ir buvo skaidrus. Taip įvyko, nes Josefas alaus gamybai panaudojo miežius, kurie turėjo mažai baltymų ir vandenį, kuris buvo pakankamai minkštas. Pilzeno mieste netyčia atsiradęs gėrimas davė vardą visame pasaulyje gaminamam šviesiam, švelnaus skonio alui.
Alaus stiprumas nuo jo spalvos nepriklauso
Alus dažniausiai gaminamas iš miežių ir apynių, kurie jam suteikia skonį ir atitinkamą kartumą. Miežiai turi pakankamai gero krakmolo, dėl kurio gaunamas kokybiškas salyklas, greičiau išsiskiria cukrus. Alaus spalva priklauso nuo salyklo džiovinimo, kai kurioms alaus rūšims (ypač tamsiam) jis naudojamas paskrudintas. Kuo labiau jis pakepinamas, tuo tamsesnis gaunamas gėrimas. Verta paminėti ir tai, kad alaus stiprumas nuo jo spalvos nepriklauso, tačiau susiklostė savotiška tradicija, kad tamsus alus dažniau esti stipresnis nei šviesus. Aludariai XIX amžiuje buvo įsigudrinę alaus gamyboje naudoti kviečius, ryžių miltus ir net bulvių krakmolą, o tai ypač menkino alaus kokybę ir vertę.
Alaus gamybos tradicijos Lietuvoje
Nėra aišku, kada tiksliai lietuviai pradėjo gerti alų, tačiau žinoma, kad nuo XI amžiaus jis jau vartotas. Tautiečiai tuo metu daugiau vaišinosi stipriaisiais gėrimais, tokiais kaip midus ir degtinė, tačiau alus lietuviams nuo seno buvo neatsiejama pagoniškosios kultūros dalis. Tiek alaus gaminimas, tiek duonos kepimas priklauso nuo rauginimo proceso, kurio metu įgaunamas naujas pavidalas. Lietuviai turėjo net dievą Raugupatį, kurio žinioje ir buvo šis procesas. Tradiciškai alus būdavo gaminamas didžiausioms šventėms: vestuvėms, krikštynoms, Velykoms, Kalėdoms, taip pat laidotuvėms ir darbymečio pabaigtuvėms. Jo paruošimas atitekdavo išskirtinai vyrams, o jau pagamintą alutį senoliai supildavo į statinaites ir nuleisdavo į šulinį, kur galėdavo jį išlaikyti reikiamai progai.
Kas nėra girdėjęs biržietiško alaus? Šiaurės Lietuvoje, pasienio ruože su Latvija, aludariai labiausiai išsaugojo senąsias tradicijas ir iki pat šiol jas perduoda iš kartos į kartą. Seniau ten kiekvienas kiemas turėjo savo aludarį, o šio gėrimo ragavimas, košimas tapdavo savotišku socialinių ryšių palaikymo būdu. Kiemai net konkuruodavo dėl geresnio alaus vardo, o geriausieji alaus gamintojai išgarsėdavo toli už savo kaimo ribų.
Alaus gamyba šiandien
Šiuo metu alus yra vienas populiariausių gėrimų Lietuvoje, tačiau pagal šio gėrimo suvartojimą mes vis dar atsiliekame nuo likusių europiečių. Šiandien mūsų krašte daromas dvejopas alus: taip vadinamasis „gyvas” ir gaminamas pramoniniu būdu. „Gyvąjį” alų, kuris turi išsaugojęs daugybę maistingųjų medžiagų, vitaminų, vis dar gamina alaus restoranai, pavieniai aludariai savo nedidelėse daryklose, naudodami senąsias iš senolių paveldėtas tradicijas. Jų gaminamame aluje dar galima rasti mielių, nes jos nėra visiškai sunaikinamos, tačiau tai lemia trumpą tokio alaus realizacijos laikotarpį, kuris yra iki 15 parų.
„Pramoniniu būdu gaminant alų nėra laikomasi jokių senųjų tradicijų, naudojant naujausias technologijas stengiamasi užtikrinti kokybišką ir visus reikalavimus atitinkantį procesą. Taip pat garantuoti, kad alaus būtų pagamintas kuo didesnis kiekis bei prailgintas jo realizacijos laikotarpis, dėl to iš alaus yra pašalinamos visos mielės, naudojama pastericazija”, - sakė vienos iš didžiausių daryklų Lietuvoje aludaris Giedrius Valančius.
Mistiškas gėrimas, kuriam nepajėgia atsispirti daugelis
Ilgaamžės tradicijos, išpuoselėtas skonis, senelių ir prosenelių sukurti ir iki pat šiol išlikę receptai bei modernios gamybos technologijos suteikia alui savotiškos mistikos, kuriai nepajėgia atsispirti daugelis. Bėgant amžiams šis gėrimas formavo visuomenių kultūras, žmonių bendravimo būdus ir formas. Jis tapo savotiškais klijais, kurie sujungia pačius įvairiausius žmones.
