Jurgita Bašinskaitė
Sodomos ir Gomoros palikuonys
„Bet ką matau tarp Jeruzalės pranašų, yra baisenybė: svetimauja, veidmainiauja, drąsina nedorėlius, - daro visa, kad niekas nesigręžtų nuo savo nedorumo. Man jie visi kaip Sodoma, gyventojai kaip Gomora.“ (Jeremijo Knyga,23)
Sodoma ir Gomora – simbolis: ištvirkimo, gašlumo, netvarkos ir nuodėmės. Nuodėmės, atvedusios į pačią didžiausią galimą bausmę – su(si)naikinimą. „Sodoma“ ir „Gomora“ tėra miestų pavadinimai, o patys savaime miestai nusidėti neturi galių. Taigi pastarųjų pavadinimai tapo savotiška personifikacija ir savo simbolikoje koduoja visos savo tautos nedorumą.
Pastaroji personifikacija turi magijos. Atrodo, daugybės žmonių nusidėjimas virto visuotinės paleistuvystės metafora ir įgavo vos du kūnus, nuolat minimus kartu, t.y. kūnas Sodoma ir kūnas Gomora. Argi ne įdomu ir tai, kad abu „kūnai“, perpildyti nuodėmių, yra moteriškosios giminės?
Patriarchalinės visuomenės moters kultas
Nepaisant mėginimo deklaruoti, jog gyvename lygių teisių Pasaulyje, nepaisant visų feministinių judėjimų, skelbiančių ar skelbusių radikalius manifestus, tokius kaip Valerie Solanas - „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas“ ar sveikinimų visoms (tiksliau, toms kelioms) Moterims Prezidentėms, tenka pripažinti - Pasaulis visada buvo ir yra vieta, kurią sukūrė Kažkas, įvardijamas Dievu. „Dievas“, kitaip nei „Sodoma“ ir „Gomora“, bene visose kalbose yra vyriškosios giminės. Esate ateistas ir netikite Dievu? Tuomet Jūsų „Dievas“ greičiausiai yra evoliucijos tėvas – Č.Darvinas taip pat vyras.
Šiokia tokia „evoliucija“, žinoma, vyksta ir siekiant lygių teisių. Bandant įteigti lygias moterų ir vyrų teises tūliems Žemės gyventojams vyrams leidžiama išeiti tėvystės atostogų. Moterims tuo tarpu niekas nedraudžia tapti statybininkėmis ir pan.. Tačiau argi nėra taip, kad moterims vis dar tenka nešti Sodomos ir Gomoros naštą už visą „tautą“?
Filosofinės, religinės perspektyvos – archetipinis kaltės jausmas
Fridrichas Nyčė yra rašęs: „Pirmąjį nusižengimą padaręs vyras, o nuodėmę – moteris.“(„Tragedijos gimimas“,1997). Arijai ir semitai, F.Nyčės teigimu, visiškai palaiko anksčiau pacituotą mintį, be to, pastarąją situaciją vaizdingai apdainuoja ir raganių choras: „Mes vyrai šliaužiam kaip vėžliai./O moterys, kai tik pajuto/Šėtono kvapą, tuoj sukruto/Ir veržias priekin įžūliai.“
Tačiau ar šis požiūris ištiesų pagrįstas? Grįškime prie krikščionybės, ir pasvarstykime... Pirmoji nuodėmė – obuolio valgymas nuo uždraustojo medžio. Obuolį Ieva (pirmoji moteris) nuskynė įkalbėta žalčio (vyriškosios lyties gundytojas) ir tik po to pasiūlė obuolį Adomui (pirmajam vyrui), kuris, žinoma, ėmė tą obuolį ir suvalgė... ir greičiausiai visai ne todėl, kad būtų pastebėjąs Ievos subtilų bandymą gundyti (juk vaikų susilaukė tik Žemės „tremtyje“), o todėl, kad buvo alkanas. Žinoma, tai, kad Ieva pasidavė žalčio įsiūlytai pagundai, jos neatleidžia nuo atsakomybės, o Jos poelgis, smulkiai aprašytas Šventraščiuose, užkrauna dabartinėms moterims archiatipinį kaltės jasmą už visas žmonijos nuodėmes.
Kaltumo statusas bene kiekvienos merginos gyvenime yra pasiekiamas gana nesudėtinga, visiems žinoma metodika (nors obuolį nuo uždraustojo medžio nuskintį, ko gero, buvo paprasčiau?). Tereikia pasimylėti ir Tu tampi ir moterimi, ir „kalta“ moterimi. Po šio reikšmingo gyvenimo posūkio moters egzistavimas, bent jau mūsų laikais, reikšmingai nepakinta, net jei moteris netekėjusi. Nebedeginama ant laužo, nebeparduodama vergijon, nebeužmėtoma akmenimis, nebeapšaukiama paleistuve ir pirštais nebesibadoma taip intensyviai, kaip visa tai vyko Tamsiaisiais Viduramžiais, Sovietų Sąjungoje ar kitais sudėtingais Pasauliui ar Lietuvai (moralės prasme) laikotarpiais. Svarbiausia nūdienoje, vienok, netapti besilaukiančia vieniša moterimi.
Atsakomybės paskirstymas nelygiomis dalimis
Kalbant apie didėjančią jaunų, tiksliau - nepilnamečių, mamyčių problemą (o apie tai kalbėti darosi itin populiaru), visas dėmesys – tiek teigiamas, tiek neigiamas – skiriamas mamytei. Ji tampa tuo savotišku blogio šaltiniu, kuris sugundo vyrą ir savo noru, pvz.: dvylikos, trylikos ar keturiolikos metų amžiuje, savyje ima nešioti vaisių. Po lytinio akto dažnas „sugundytasis“ tarsi atsigauna po hipnozės seanso ir, taip jau išeina, kad neretas būsimas tėvelis tegali būti traktuojamas kaip „Šventoji Dvasia“. Tuo tarpu mamytė, kuri jau lyg ir yra moteris, prisiima visą atsakomybę už būsimo vaisiaus likimą. Tokioje situacijoje greičiausiai tėvelis taip ir neišeis tėvystės atostogų, o mamytei gali tekti padirbėti kad ir statybose. Žinoma, ironijos aprašomoje situacijoje yra su kaupu ir kas kaltesnis spęsti būtų netaktiška.
Atsakingos moters statuso trūkumai
O dabar... reklama! Reklama, kontraversiška anksčiau aprašytajai situacijai, kad ir: „Ar žinai, kad Tavo bosė buvo seksuali<...>?“. Vos vienas trumputis klausimas, tačiau talpinantis nemažai informacijos. Atsakymas į reklamos kūrėjų iškeltą klausimą nėra svarbus. Svarbūs vos du aspektai: moterys būna seksualios; moterys-bosės – ne. Neseksualu, kai bosė vadovaudama vyrams, vien dėl to, kad yra moteris, kelia pastariesiems dvilypius jausmus. Na, kad ir jausmą, jog jie (vienok) geresni už „tą“ moterį, o vadovauja kažkodėl (?) ji.
Negatyvioji Lygių Teisių deklaracijos pusė
Ko gero, grįžus po „reklamos“, būtų naudinga akcentuoti, kad svarbiausia vis tik ne lygios teisės ar laisvės, manifestų, menkinančių vieną ar kitą lytį, publikavimo laisvė, mėginimas rasti kaltąją žmonijos grandį, o sveiko, tikrąją to žodžio prasme, požiūrio į žmogų auklėjimo trūkumas. Požiūrio, kurį turėtų sudaryti pagarbos jausmas, atsakomybės už savo veiksmus, nukreiptus į kitą žmogų, prisiėmimas ir nubudimas iš gilios apatijos vieni kitiems būsenos.
Lygių teisių deklaracijos turi ne tik pozityviąją pusę. Laikais, kuomet tiek vyrai, tiek moterys turi galimybes į išsilavinimą, šeimos, susilaukusios kūdikėlio, turi įvairių privilegijų, o mūsų kraštą, kad ir krizės periodu, gali valdyti moteris, svarbiausia yra ne rasti vyrų ir moterų skirtumus, o pamėginti baigti tą sulig nekariavimo deklaravimą ir iš tikrųjų sąmoningai sudėti ginklus. Sudėti ginklus ir paneigti, vėlgi F.Nyčės teiginį, jog: „Gimimas priklauso nuo dviejų lyčių nuolatinės kovos ir tik periodiškų susitaikymų.“.
