Kiekvienais metais vasarą galvodavau, kad galbūt verta apsilankyti „Bliuzo naktyse“, tačiau kaskart vis kas nors sutrukdydavo ir taip tekdavo laukti kitų metų. Šiemet likimas man nusišypsojo ir liepos 2 d. atsidūriau prie Lūksto ežero pakrantės Varniuose. Kai liepos 4 d. vidurdienį pajudėjau atgal į civilizuotą pasaulį, buvau tikra, kad kitąmet čia grįšiu. Kodėl? Patikėk, tam yra ne viena ir net ne dvi priežastys.
Pirmoji. Šimtai be galo draugiškų žmonių vienoje vietoje – šaukinys, kurį pirmoje vietoje afišuočiau reklamuodama „Bliuzo naktis“. Jeigu Tau baigėsi duona, nueik pas artimiausioje palapinėje apsistojusį kaimyną ir jis Tau tikrai jos paskolins. Jeigu neturi su kuo bendrauti, tiesiog eik takeliu ir užkalbink pirmą sutiktą – jis ar ji tikrai neatsisakys papasakoti kokios nors istorijos iš savo gyvenimo. O jei papuolei į kokią bėdą, pamatysi, kiek pagalbininkų Taves apspis. Tad neįtikėtinai draugiškas ir atviras bendravimas man paliko didžiausią įspūdį.
Antroji. Nuostabus oras viso savaitgalio metu – didžiulė sėkmė: žvaigždės, matyt, palankiai susidėliojo. Nuolat šviečianti saulė bei lengvas vėjelis nugairino kiekvieno „Bliuzo naktų“ dalyvio veidą, o šaltas Lūksto ežero vanduo atliko dvi funkcijas – atgaivo ir nuprausė.
Trečioji. Nors bliuzą mėgau visuomet, tačiau po savaitgalio Varniuose ši muzika man patinka dar labiau. Gyvi pasirodymai, nenutrūkstamos improvizacijos, prasmingi žodžiai, šokiams tinkamas ritmas – visa tai ir dar daugiau nuolat vertė savanoriškai judėti bliuzo ritmu, o frazė „kokia gera muzika groja“ man išsprūsdavo iš lūpų nuolat. Matyt, bliuzas yra toks įtaigus dėl savo išskirtinės muzikinės formos: posmelį sudaro 3 eilučių posmas, kurio antra eilutė tiksliai atkartoja pirmąją, kiekvienai eilutei skirti 4 muzikos taktai, taigi iš viso susidaro 12 taktų muzikinė – harmoninė struktūra verčia reaguoti.
Ketvirtoji. Įvairaus tipo pramogos vienijo. Futbolo rungtynių transliacijos subūrė įvairių komandų aistruolius (kai kurie iš jų net buvo pasipuošę atitinkama atributika), o Vokietijai 4:0 sutriuškinus Argentiną galėjai pasijusti lyg futbolo stadione: skanduotės, apsikabinimai bei džiaugsmingi šūksniai aidėjo visoje Lūksto ežero pakrantėje. Antrąją dieną nuo pat ryto vyko krepšinio, futbolo ir tinklinio varžybos, išvarginusios ne vieną, nes, tarkime, spardyti kamuolį ant įkaitusio smėlio nėra jau taip lengva. Tuo pačiu metu buvo galima pasigaminti savo aitvarą ir vakare drauge su visais jį laidyti, taip pat su savo augintiniu sudalyvauti labdaringose šunų lentynėse, susikombinuoti papuošalą iš įvairių karoliukų, stebėti senuosius „multikus“, žaisti stalo žaidimus ir t.t. Apie visas vykusias pramogas gali rasti informaciją internetiniame puslapyje www.bliuzonaktys.lt. Didžiausią įspūdį man paliko tai, kad viso festivalio metu nuo ryto iki vakaro kiekvienas galėjo užsiimti tuo, kas jam labiausiai prie širdies. Ir turbūt nei vienas ten buvęs nedrįstų teigti, jog trūko veiklos. Savo kūrybiškumą ir išradingumą galėjo pasitikrinti kiekvienas!
Penktoji. Saugumo užtikrinimo organizatoriai taip pat nepamiršo. Pakalbinau kelis apsaugos darbuotojus, kurie man pasakojo, jog jau nebe pirmą kartą dirba šiame festivalyje ir didesnių incidentų nėra buvę. Jie keičiasi pamainomis kas dvi valandas, tad viso renginio metu galėjau nuolat pastebėti žvalius apsauginius ir dėl to jaučiausi saugi.
Summa summarum, galėčiau teigti, kad jeigu bliuzas – tai nuolatinis dialogas tarp vokalinės bei instrumentinės partijų, tai „Bliuzo naktys“ – nenutrūkstantis pokalbis tarp tų, kurie vargiai ar dar kada susitiks, tačiau yra tikri, kad akimirka čia ir dabar yra pati svarbiausia.
