Kaip per mokslo metus atrodo įprastas studento vakaras? Grįžti namo, iš šaldytuvo išsitrauki kokį valgomą daiktą ir įsijungi kompiuterį. Tada atsipeikėji tik pirmą nakties ir supranti, kad laikas miegoti. O ryte, kai kurso draugai paklausia: „ką veikei vakar“, tenka mekenti pačiam ne visai aiškų atsakymą: „nieko“. Tik niekaip nesupranti, kaip galima penkias valandas be pertraukų veikti tą mistišką „nieką“?
Galbūt, šioje vietoje jau pradėjai teisintis, kad internetas – būtinybė, be kurios negali apsieiti. Nevardinsiu interneto privalumų, jų iš tiesų begalės, tačiau ar tą tipišką studentišką vakarą išnaudoji bent vieną iš jų? Jei būtum sąžiningas, atsakytum, kad didžiąją dalį laiko praleidai facebooke, skaipe ar twitteryje. Tik ką bendro tai turi su interneto privalumais? Ir šiaip, iš kur tas begalinis virtualios realybės poreikis?
Laikui bėgant atsiranda kažkoks keistas įprotis kas vakarą patikrinti, ką per dieną „ištransliavo“ tavo pažįstami. Juk taip įdomu, kuris iš penkių šimtų tavo draugų šiandien valgė cepeliną su mėsa, o kuris su varške. Jei kartais pamiršti šį vakarinį ritualą, kitą rytą kyla grėsmė pasijusti lyg ateiviu iš kitos planetos, nežinančiu nieko apie šių dienų aktualijas. Po velnių, kodėl daugelį taip vilioja galimybė paviešinti visas savo dienotvarkės vingrybės ne tik artimiausiems, bet ir vos kartą gyvenime matytiems žmonėms?
Gal tai labai patogus bendravimo būdas: skelbi tik tai, ką nori, kad kiti žinotų, susikeli nuotraukas, kuriose atrodai nepriekaištingai. Tiesiog puiki galimybė susikurti savo „tobuląjį aš“. Smagiausia tai, kad turbūt dauguma jausis tiek daug apie tave žinantys, jog net nepajus poreikio prieiti ir paklausti „Kaip sekasi?“, taigi net neteks baimintis, kad tam tikros išgalvotos tavo asmenybės savybės bus atskleistos.
Dar pamenu laikus, kai telefono numeris buvo tavo asmeninis reikalas, ir dalinti jį galėjai tik tiem, kurių skambučio iš tiesų lauki. Deja, laikai pasikeitė. Dabar tavo (arba tavo „tobulojo aš“) kontaktams surasti reikia lygiai tiek pat energijos, kiek reikalauja tavo vardo ir pavardės suvedimas į google. O jei vis dar turi kur užsilikusio mandagumo, tai, kaip ir bebūtų gaila, nepageidaujamam pašnekovui atsakyti privalėsi, nes kitaip iš tavo „sienos“ įrašų jis suvoks, jog jo vengi. Nors yra ir geroji šio reikalo pusė – gal pagaliau išmoksim kalbėtis ir į akis pasakyti tai, ką galvojam, o ne tik stengsimės išvengti nepatogių situacijų.
O moralas bus itin paprastas – nustokim pagaliau laikinti ir pradėkim gyventi realybėje. Ar ne maloniau būtų bent kartą per savaitę pasikviesti patinkantį žmogų arbatos? Nes jau pradedu tikėti, kad virtuali tikrovė netrukus pakeis realią.
