Jurgita Laurinaitytė
Vasario 16-oji. Kai kam tai šventė, o kai kam – tik eilinė proga paburbėti. Net nesvarbu, ant ko: valdžios, blogo oro, pernelyg varžančios laisvės, nedraugiško kaimyno...Šįmet, kai Vasario 16-oji sutampa su Užgavėnių data, būtinai atsiras bambeklių, besiskundžiančių per riebiais ar per mažais blynais...
Ne kartą girdėjau klausimą: o kas per meilės rūšis yra meilė Tėvynei? Kuria kūno dalimi ją reikia jausti? Ir ar apskritai tokia egzistuoja? Gal aš visą meilę išeikvojau mamai ar savo moteriai. Ką daryti, jei Tėvynei meilės nebeliko? O gal tokios meilės iš viso nėra, ir čia tik šiaudadūšių, vyturėlio besiklausančių žemdirbių pramanas?
Man Lietuvos valstybės atkūrimo diena – puiki proga pamąstyti, kuo ši meilė semiama ir matuojama. Nežinau tikslaus atsakymo, apibrėžimo...Tačiau drįsiu teigti, jog meilė Tėvynei nėra lygi meilei moteriai, nelygi ir pinigams ar naujai sofai, ar...na, iš tiesų gal ir neverta jos kažkaip apibrėžti. Būna, jauti ir tiek.
Juk gali ją kiekvienas suprasti skirtingai: Tėvynė – tai siauros Tėviškės miestelio gatvelės, pusnynai žiemą, vaizdas nuo Gedimino bokšto, saulėlydis prie jūros, jaukūs pietūs su šeimyna, močiutės pasaka vaikystėje, tas laisvės pojūtis lekiant nuo kalno dviračiu...Bet kas.
Bambekliams Lietuva - tai pusantro šimto parsidavėlių, tų pačių, už kuriuos alsavome, piktos kasininkės prekybos centruose ir kiauliški vairuotojai, skelbiantys karą keliuose...Bet, mielieji bambekliai, kreipiuosi į jus: tai toli gražu nereiškia, kad ir aš Vasario 16-ąją tepagalvoju apie duobėtas gatves ir tuos, kurie nieko nedaro, kad man būtų geriau.
O aš tiesiog imu ir pagalvoju apie trispalvę, iškeltą ant mano prastos statybos blokinio daugiabučio, ir apie tai, kaip namo kiemsargis kėlėsi anksti anksti ryte, kad pirmasis rajone iškeltų ją. Ir jis bus pakilios nuotaikos visą dieną, nes ta vėliava gražiai plėvesuos. Dar pagalvosiu apie tuos laikus, kai tėvai ir seneliai susikibę rankomis stojo į Baltijos kelią, ir tuo pačiu tyliai tikėsiuos, kad panašiame įvykyje kada pavyks ir man sudalyvauti: kai žmonės nemąsto, ką jie myli, o tiesiog myli ir jaučiasi dalimi. Vienas kito dalimi, kuri kuria visumą.
Turime tokią pamirštą laisvę - burtis ir viską keisti. Kiekviename iš mūsų yra milžiniška galia. Ne tik burnoti ar spygauti delfyje...Tas dažnas filosofinis siūlymas pradėti nuo savęs nėra toks jau kvailas. Pradėti nuo savęs ir suvokti, kad laisvi esame tiek, kiek norime būti.
Viskas yra paprasta. Net meilė Tėvynei. Man smagu matyti nuo vaikystės pažįstamas vietas ir šitoje mažoje šalelėje atrasti vis naujų. Aplankyti artimuosius dažniau - ne kartą per metus. Pralinksminti paniurusį autobuso vairuotoją, palinkint jam geros dienos. Ieškoti nutirpusiose pusnyse žibučių. Matyti, kaip po ilgos žiemos tirpsta varvekliai. Pirkti krapus iš močiutės turguje ir palikti keliais centais daugiau nei ji juos įvertino. Matyti, kaip keičiasi mano gimtas miestas. Ir stengtis, kad keistųsi į gera. Kad viskas keistųsi į gera.
Stengtis.Va čia turbūt ta meilė. Duoti, o ne imti.
